Apšvietimas

ARTable by ISTO interjero namuose jaukumas persipina su išpuoselėto grožio ir meno pasauliu. Šioje prestižinių gamintojų ir manufaktūros tradicijų oazėje atveriamas stalo meno, krištolo, porceliano, sidabro įrankių, namų dekoro pasaulis.
Didžiuodamiesi gamintojų meistriškumu pristatome dekoratyvinio apšvietimo gaminius, kurie sustiprina krištolo, porceliano ir murano stiklo savybes. Atskleidžia neribotas žmogaus vaizduotės perspektyvas puikiai derinamas su manufaktūrų kruopštumu.

Baccarat

BACCARAT buvo įkurta 1764 metais su karaliaus Liudviko XV leidimu. 1823 metais kompanija laimėjo pirmąjį aukso medalį Nacionalinėje parodoje. Tais pačiais metais tuometinis Prancūzijos karalius Liudvikas XVIII užsakė BACCARAT sukurti krištolo indų ir taurių kolekcijas Tuileries rūmams. Vėliau BACCARAT krištolo indai ir taurės žavėjo įvairių pasaulio šalių monarchus ir prezidentus.
1839 metais kompanija apdovanota Nacionalinės parodos aukso medaliu už inovatyvius spalvoto krištolo išradimus, o 1847 metais spalvų paletę papildė unikali raudono krištolo spalva, vėliau tapusi šios kompanijos skiriamuoju bruožu.

Lalique

Garsus stiklo meistras René Lalique savo vardo kompaniją įkūrė dar 1888 metais Prancūzijoje. Jis pradėjo nuo papuošalų gamybos ir padarė perversmą to laikotarpio juvelyrinių dirbinių stiliuje, buvo vadinamas šiuolaikinių papuošalų išradėju. Visgi per pirmuosius kelis dešimtmečius Lalique kompanija geriausiai žinoma tapo dėl meniškų stiklo šedevrų.
Vadovaujant Marcui Lalique, René Lalique sūnui, manufaktūra pradėjo krištolo erą ir daug dėmesio skyrė modernizacijai. Šiandien šio prekės ženklo vizija yra pratęsti savo pradininko požiūrį, genialumą ir kurti unikalų meno pasaulį.

Saint-Louis

Saint-Louis krištolas visame pasaulyje yra laikomas tikros prancūziškos elegancijos ir stiliaus pavyzdžiu.
Viena seniausių kontinentinės Europos krištolo gamyklų Saint-Louis buvo įkurta Lotaringijoje. Būtent čia, susibūrus amatininkams, XVI amžiaus pabaigoje duris atvėrė pirmoji Prancūzijoje stiklo gamykla. Gana greitai paprasta amatininkų gyvenvietė peraugo į stiklo gamybos centru laikomą miestelį Saint-Louis Le Bouscat. 1767 metais Prancūzijos karalius Liudvikas XV paskelbė šią gamyklą valstybine ir suteikė jai prestižinį Karališkų Saint-Louis stiklo dirbinių (Verrerie Royale de Saint-Louis) pavadinimą. Neilgai trukus vienam iš gabiausių manufaktūros meistrų François de Beaufortui pavyko sukurti tikrojo krištolo gamybos formulę. Taigi ir pati gamykla ėmė gaminti stiklo dirbinius, kurie 1782 metais dėl savo išskirtinumo buvo pripažintį geriausiais Europoje.

LLadro

Lladró, tai trijų brolių Juano, José ir Vicente Lladró aistros porcelianui istorija. Kūrėjai porceliano meną pavertė gyvenimo būdu ir sugebėjo savo rankomis sukurti tikrą porceliano kūrinių imperiją.
Ispanijoje, Almaseros kaime, netoli Valensijos, 1953 metais įkurtoje įmonėje, pirmiausia buvo gaminamos vazos ir ąsočiai, tačiau jau netrukus buvo pereita prie porceliano figūrėlių, kurios ilgainiui ir išgarsino šią įmonę. Kiekvienas Lladro kūrinys yra tikras meilės savo darbui atspindys, o skulptoriai pasitelkdami ir vis tobulindami įgūdžius, su kiekviena kolekcija atskleidžia meninę viziją. Lladro porcelianinės figūrėlės eilę metų buvo populiarios ir kaip įvairių švenčių dovanos, ir kaip kolekcionuojami daiktai. Platus stilistinis motyvas ir meistriškumas atveria plačias namų dekoro perspektyvas, nuo itin klasikinio iki ypač minimalistinio ar modernaus.

Venini

1921 m. įkurta milaniečio advokato Paolo Venini ir Venecijos antikvaro Giacomo Cappellin Venini tapo stiklo meno pavyzdžiu, išsiskiriančiu ypatingu stilistiniu identitetu, kuriuo garsėja iki šiol. Venini visuomet kūrė laikui nepavaldžius objektus. Dėl išskirtinės kokybės, meniškumo ir meistrystės vertės Venini stiklo gaminiai parduodami žymiausiuose pasaulio aukcionuose, o kūriniai eksponuojami prestižiniuose pasaulio muziejuose, o patys rankų darbo dirbiniai vadinami vertingiausiais Murano stiklo pavyzdžiais.
Įdomu tai, kad dar XIII a. pabaigoje visos stiklo gamyklos buvo perkeltos į Murano salą. Egzistuoja keletas teorijų dėl šio persikėlimo. Dažniausiai sakoma, kad taip buvo norima apsaugoti Veneciją nuo gaisrų, kuriuos neretai sukeldavo stiklo liejimo krosnys, kita vertus, kai kurie istorikai tiki, kad perkeldama gamyklas į atokią Murano salą, vyriausybė stengėsi išlaikyti paslaptyje stiklo gamybos technologijas.