Apie porcelianą

Pagrindiniais porceliano išradėjais (apskritai) yra laikomi rytiečiai: kinai bei japonai. Jau nuo VII amžiaus jie pradėjo kurti porcelianinius indus, vazas, dubenis, ąsočius, skulptūras, žibintus, netgi sodo suolus. Pirmuosius porceliano gaminius į Europą atgabeno portugalų keliautojas Marco Polo iš Mingo dinastijos valdomos Kinijos XVI amžiuje. Šios medžiagos gamybos technologijų atskleidimas Kinijoje prilygo valtybės išdavimui. Tam, kuris išdrįstų atkleisti porceliano mišinio, glazūros arba dažų gamybos formulę grėsė mirtis. Kinijos porceliano gamybos centru laikomame Jingdezhene visą parą budėjo sargybiniai, akylai saugodami porceliano paslaptį nuo užsienio atvykėlių.


Nuo 1708 metų porcelianas pradedamas gaminti Europoje. Žymiam vokiečių mokslininkui Ehrenfriedui Waltheriui von Tschirnhausui bei jo mokiniui Johannui Friedrichui Böttgeriui po ilgalaikių eksperimentų pagaliau pavyko išgauti į kinų porcelianą panašią medžiagą. O 1710 metais imperatoriaus Augusto II Stipriojo iniciatyva Vokietijos mieste Meissene duris atvėrė pirmoji Europoje tikrojo europietiško porceliano gamykla.

Porceliano rūšys:


Europietiškas porcelianas nėra Kinijoje gaminamos medžiagos kopija. Europiečiams pavyko sukurti savo porceliano formulę. Priklausomai nuo sudėties porcelianas yra skirstomas į kelias rūšis: kietąjį (angl. hard paste porcelain / china, lot. „pate dure“), minkštąjį (angl. soft porcelain / china, daugiausia gaminamas Kinijoje) arba kaulinį (angl. bone china, su kaulų pelenais).

Kietasis porcelianas.

XVIII amžiaus pradžioje europiečių pradėtas gaminti porcelianas yra priskiriamas kietajam ir dažniausiai yra įvardijamas kaip Meissen. Savo sudėtyje turėdamas 50% kaolino, 25% kvarco, 25% lauko špato bei deginamas itin aukštoje 1400-1500°C temperatūroje kietasis porcelianas pasižymi atsparumu temperatūrų pokyčiams, nepaprastu skambumu ir stiprumu. Meissen porcelianas yra laikomas aukščiausia porceliano rūšimi ir neretai yra apdovanojamas tokiais epitetais kaip aristokratiškas ar karališkas. Šios rūšies porceliano gaminiai yra neatsiejama prabangių viešbučių ir restoranų interjerų dalis, taip pat puošianti privačių kolekcininkų namus.


Minkštasis porcelianas.

Kinijoje gaminamas minkštasis porcelianas nuo kietojo europietiško skiriasi pagal jame esančią mažesnę kaolino dalį (25-40%), gerokai žemesnę deginimo temperatūrą, silpną permatomumą ir neatsparumą temperatūrų pokyčiams. Minkštąjį porcelianą kartais vadina fritiniu dėl jame esančių priemaišų arba fritų: smėlio, selitros, jūros druskos, alebastro, alūnų, gipso, švino, stiklo. Minkštasis porcelianas dėl savo blizgesio ir stiklinės tekstūros (taigi ir trapumo) yra labiausiai pritaikomas dekoratyviniams tikslams, pavyzdžiui, vazų ar statulėlių gamybai. Tuo tarpu kietasis porcelianas dėl savo patvarumo yra plačiai naudojamas indų gamyboje.


Kaulinis porcelianas.

Trečia porceliano rūšis yra vadinama kauliniu ir savo sudėtyje gali turėti 20-50% kaulų pelenų (taip pat 20-35% kaolino, 20-45% lauko špato). Ši kalcio fosfato gausi gyvulinės kilmės medžiaga suteikia porcelianui nepaprastų savybių. Kuo didesnis kaulų pelenų kiekis yra porceliane, tuo jis tampa baltesnis, lengvesnis, patvaresnis, plonesnis ir skambesnis. Idėja porceliano sudėtį papildyti iš stambiųjų galvijų klubų kaulų gaunamais pelenais gimė anglui Thomas Frye 1748 metais.


China.

Nereikėtų stebėtis pamačius porceliano pavadinime anglišką žodį „china“. Tai jokiu būdu nenurodo gaminio kilmės šalies, t.y. Kinijos. Tiesiog anglakalbėse valstybėse dar iš senų laikų liko įprotis porcelianą sieti su jo kilmės šalimi, todėl pavadinimas „china“ išlikęs iki šių dienų. Jis yra ypač paplitęs Jungtinėje Karalystėje. Tuo tarpu likusi Europos dalis perėmė franko-italų tradiciją ir porceliano pavadinimą „pasiskolino“ iš lotyniško žodžio „porcellae“.


Fine.

Kartais porceliano pavadinime galime sutikti prierašą „fine“, kuris, išvertus iš anglų kalbos, reiškia plonasis. Plonuoju gali būti vadinamas tiek kietasis porcelianas - „fine china“, tiek kaulinis „fine bone china“. Porceliano ženklinimas žodžiu „fine“ reiškia, jog jo sudėtis yra nežymiai pagerinta daugiau permatomumo suteikiančiomis medžiagomis. Be to, „fine“ pažymėtas porcelianas yra grakštesnis ir baltesnis. Aukščiau minėti porceliano pavadinimai yra oficialiai patvirtinti ir žymi skirtingas porceliano rūšis. Tačiau kai kurie gamintojai manipuliuoja šiais pavadinimais, vietoje žodžio „fine“ naudoja „premium“ ar kitus aukščiausią rūšį žyminčius pavadinimus, tokiu būdu klaidindami vartotojus ir norėdami suteikti savo gaminiams papildomos vertės.

Porceliano gamybos procesas:


Etapai.

Porceliano gamybos procesas yra skirstomas į šias dalis: lipdymas; pirmas deginimas; poglazūrinis dekoravimas (metalų oksidais); pakartotinis deginimas; antglazūrinis dekoravimas (tapyba, puošimas auksu, sidabru arba platina); galutinis deginimas.


Proceso aprašymas.

Neretai porcelianas turi pereiti mažiausiai trisdešimties žmonių rankas, kad galiausiai pasiektų tobulą būseną. Tik nulipdytas ir dar tik būsimas porceliano gaminys yra vadinamas biskvitu. Po kruopštaus patikrinimo dėl įtrūkimų biskvitas yra deginamas maždaug 1000°C (temperatūra gali svyruoti priklausomai nuo porceliano rūšies: kietasis porcelianas yra deginamas aukštesnėje, o kaulinis - žemesnėje temperatūroje). Pirmas deginimas yra skirtas biskvito „nusausinimui“ ir jo poriškumo panaikinimui. Po 44 valandas trunkančio buvimo krosnyje biskvitas susitraukia maždaug 14%. Jeigu porcelianą planuojama dekoruoti tauriaisiais metalais arba sudėtingais tapybos elementais, porcelianas yra dar kartą deginamas padengus jį glazūra. Tuo tarpu poglazūrinis dekoravimas gali būti atliekamas tik tais oksidų metalais, kurie gali atlaikyti antrąjį gana aukštoje temperatūroje (1200-1400°C) vykstantį ir apie 42 valandas trunkantį deginimą. Poglazūriniam dekorui yra naudojami keramikai skirti kobalto dažai (mėlynos spalvos). Poglazūrinių piešinių technikos atradėjais yra laikomi Meissen meistrai. Po ilgalaikių eksperimentų jiems pirmiesiems pavyko rasti vienintelius kobalto dažus, kurie atlaikytų pakartotinį porceliano deginimą ir glazūravimą. Deginimo metu glazūra, susiliedama su dangaus mėlio kobalto dažais, sukuria nepaprastai prabangų dekoratyvinį efektą. Glazūrą sudaro tos pačios medžiagos kaip ir porcelianą, tik skirtingų proporcijų. Dauguma autoritetingų porceliano gamintojų turi kobalto dažais puoštų porceliano kolekcijų (Meissen Onion Pattern), Noritake (Sonnet in Blue). Atlikus antrąjį deginimą (dar vadinamą skaidrinimu) ir padidėjus porceliano tankiui, medžiaga įgauna jai būdingą baltumą, blizgesį ir permatomumą. Tuomet ateina laikas vienam sudėtingiausių porceliano gamybos etapų - dekoravimui ant glazūros. Dekorą ant glazūros galima atpažinti iš spalvų ir detalių gausos bei raštų sudėtingumo. Ypač yra vertinami aukso ar platinos dekorai, kurie reikalauja ypatingų apdirbimo technikų. Po antglazūrinio porceliano dekoravimo dažais ar tauriaisiais metalais yra atliekamas galutinis deginimas. Proceso metu spalvos tarsi ištirpsta porceliano glazūroje, nepalikdamos jokių nelygumų ir suteikdamos jo paviršiui nepaprasto žerėjimo. Tuo tarpu taurieji metalai, ypač 24 karatų auksas, po skrupulingo daugiasluoksnio dengimo laikinai praranda savo blizgesį ir tampa matiniu. Tačiau po šlifavimo specialiais įrankiais auksiniai dekorai ir vėl suspindi išskirtine prabanga.

Fajansas.


Besidomintys stalo serviravimo kultūra turbūt yra girdėję apie fajansą (angl. faience). Ši keramikos rūšis skiriasi nuo tradicinių porceliano gaminių tiek savo sudėtimi, tiek apdirbimo metodais. Fajansą net iki 85% sudaro kaolinas, o jo gamybos procesas apsiriboja tik vienu deginimu ir glazūravimu. Dėl minėtų priežasčių fajansas išlaiko poriškumą, yra nepermatomas ir lengvai dūžta, o dėl savo natūralaus gelsvumo visada yra padengiamas spalvota glazūra. Fajanso gaminius taip pat galima atpažinti iš sodrių spalvų ir storėjančių kraštų.