Apie krištolą

Dolores Krištolo pavadinimas yra kildinamas iš heleniškojo žodžio „krustallos“. Šis žodis buvo pasirinktas jo skaidrumui, švarumui ir permatomumui apibūdinti. Atrastą kalnų krištolą žmonės laikė magišku bei naudojo juvelyrinais, dekoratyviniais bei medicininiais tikslais.

Krištolo pirmtakas – Murano stiklas

Tikroji krištolo istorija prasidėjo vėlyvaisiais viduramžiais, kuomet europiečiams patiems pavyko pasigaminti šios medžiagos pirmtaku laikomą stiklą. Stiklo gamyba yra laikoma vienu seniausių bei autoritetingiausių amatų Europoje. Tradicinėse stiklo gamybos vietovėse – Prancūzijos Lotaringijoje (esančioje prie Vokietijos ir Prancūzijos sienos) ir Čekijos Bohemijoje – valstiečiai buvo linkę sudievinti jo gamybą. Iš kartos į kartą keliavo legendos apie geraširdį drąsuolį stiklo globėją Stiklinį žmogų. XIX amžiaus viduryje šį mitinį personažą savo romantinei pasakai „Šalta širdis“ „pasiskolino“ žymus vokiečių rašytojas Wilhelmas Hauffas. Akivaizdu, kad paprastiems mirtingiesiems buvo sunku patikėti, jog stiklas turi žemišką kilmę ir gimsta meistrams pasitelkus ilgą vamzdelį, ugnį, žnyples ir šlifavimo stakles.
Stiklo gaminimo pradininke Europoje yra laikoma Venecija, visame pasaulyje garsėjanti Murano stiklo gaminiais. Pradėję stiklo gamybą pagal Rytuose taikomas technologijas, venecijiečiai ilgainiui išrado naujų šios medžiagos apdirbimo metodų. Jie tapo filigraninio dekoravimo arba spalvotų plonų stiklo šiaudų įlydimo pradininkais. Būtent šiame regione gimė mintis kurti neįtikėtinų formų ir spalvų prespapjė (angl. paperweight, it. millefiori). Šie masyvūs skrituliai iš pradžių buvo skirti „pasunkinti“ ant stalo gulinčiam popieriui, kad jo nenupūstų vėjas. Tačiau meistrai neapsiribojo vien funkciniu prespapjė panaudojimu. Ilgainiui gabių amatininkų fantazija pavertė stiklinius rutulius neišpasakyto grožio meno kūriniais, kurių viduje skleidėsi įvairiaspalvės gėlės, driekėsi realistiški gamtos peizažai, netgi žvelgė žymių žmonių veidai.
XIII amžiuje Venecija tapo pagrindinėmis Europos stiklo dirbtuvėmis. Būtent čia XV-XVI amžiuje gimė jau klasika tapę gėrimams skirti indai – piltuvėlių formos stiklinės, į viršų siaurėjančios taurės, gotikinio stiliaus bokalai. Murano stiklas visuomet pasižymėjo skaidrumu, elegancija ir formų lengvumu.

Krištolinės Čekijos žemės

Nepaisant didelių pastangų išsaugoti Murano stiklo gamybos monopoliją, Bohemijos stiklapūčiams gana greitai pavyko bemaž tiksliai atkartoti pietiečių gaminamo stiklo technologijas. Sunku pasakyti, ar žymusis Bohemijos stiklas, o vėliau ir krištolas, atsirado savarankiškomis vietos meistrų pastangomis, ar tiesiog nutekėjus kitų šalių amatininkų taip stropiai saugomai gamybos paslapčiai.
Tačiau iškalbingi faktai verčia tikėti, jog čekai jau nuo senų senovės domėjosi stiklo gamyba. Primityvūs stiklo gamybos cechai Čekijos žemėse pradėjo steigtis dar karaliaujant keltams. Tačiau rašytiniuose šaltiniuose žymusis Bohemijos krištolas minimas tik XII-XIII amžiuje. Tuo metu stiklo gamyboje buvo plačiai naudojamas medis, taigi gamyba telkėsi miškingose bei retai apgyvendintose teritorijose. Dar Viduramžiais Čekijoje gaminamas stiklas garsėjo aukšta kokybe, juo buvo prekiaujama vokiečių žemėse (Frankfurto-ant-Maino archyvuose minimas 1435 metais), Prancūzijoje ir Flandrijoje, tačiau tuo metu konkuruoti su Venecija buvo sunku.

Tačiau čekai ir toliau tobulino stiklo gamybą ir jau XVI amžiuje turėjo 34 manufaktūras, prie vietinių meistrų taip pat pamažu jungėsi aplinkiniai (Saksonijos žemių) stiklininkai. Stiklo gamybai pamažu tampant itin garbingu užsiėmimu, imperatorius Rudolphas II dvi valstiečių šeimas įšventino į dvarininkus. Panašiu metu čekams pavyko išgauti tobulo skaidrumo stiklą. XVII amžiuje čekai pagaliau aplenkė Veneciją ir galėjo pasiūlyti geresnės kokybės stiklo gaminius. Ilgą laiką monopoliją stiklo gamyboje turėjusi Venecija buvo nusiaubta Trisdešimtmečio karo ir buvo susitelkusi į valstybės atkūrimą, o ne į prekybinių ryšių plėtrą. Tokiu būdu Čekijos stiklas žaibišku greičiu užkariavo beveik visą Europą, netgi buvo eksportuojamas į Aziją bei Ameriką.

Ženklią pažangą stiklo gamyboje pasiekę čekai nenuilsdami tobulino ne tik minėtos medžiagos gamybos technologijas, bet ir sudėtį. Taigi, nereikėtų stebėtis, kad XVII amžiaus pabaigoje ir XVIII pradžioje po galybės eksperimentų dienos šviesoje visu gražumu suspindo į kalnų krištolą panaši medžiaga.

Šis nuopelnas yra priskiriamas čekiško krištolo tėvui Michaelui Mulleriui. Panaudojus oksido metalų junginius, 1683 metais jam pavyko išgauti itin plastišką bei lengvai formuojamą stiklo masę. Nuo to laiko visoje šalyje išsibarsčiusios stiklo gamyklėlės vos spėjo gaminti ypač paklausiu visoje Europoje tapusį krištolą. Nepavydėtinoje situacijoje atsidūrusi Venecija dar bandė gelbėtis – šalyje buvo uždraustas stiklo importas ir buvo bergždžiai bandoma prisivilioti kelis Čekijos meistrus. Tačiau skaičiai buvo iškalbingi – iš 25 stiklo gamyklų galiausiai liko merdėti tik 4.

Čekijos gamintojus nuo karaliavimo krištolo soste bandė nuversti į Anglijos žemes persikėlę vietiniai meistrai. Tačiau jiems tepavyko nežymiai patobulinti krištolo sudėtį ir pristatyti naujas krištolo apdirbimo technologijas. Čekai dar ilgai neužleido lyderiaujančių pozicijų. 1830 metais jie pristatė chemiškai atsparų stiklą, o nuo 1856 metų atidarė pirmąsias pasaulyje stiklapūčių ir graviruotojų mokyklas. XX amžiuje Čekijos stikladirbių pastangos buvo gausiai įvertintos tarptautinėse parodose: 1925 ir 1937 metais Paryžiuje, 1935 ir 1958 metais Briuselyje.

Krištolo gamybos procesas: iš pragaro į rojų

Krištolo kelias iki tobulumo kartais yra vadinamas patekimu iš pragaro į rojų. Pirmiausia meistrams tenka paruošti stiklo masę. O jau iš jos patyrę stiklapūčiai, pasitelkdami ilgą vamzdelį ir ugnį, formuoja būsimo krištolo gaminio formą. Tuo metu stiklo masės temperatūra siekia 1000-1500°C. Suformuota masė patalpinama į drėgną medinę talpą atsivėsinimui. Toliau vyksta gaminių tikrinimas. Tik neturintis nelygumų, įtrūkimų ar kitokių defektų krištolas sėkmingai keliauja tolimesniam apdirbimui. Likusi dalis (maždaug 30 procentų visos produkcijos) negailestingai sudaužoma ir naudojama pakartotinai krištolo masės gamybai. Toliau stiklo paviršius yra poliruojamas, dekoruojamas, vėl šlifuojamas ir galiausiai graviruojamas. Visas krištolinio gaminio paviršius iki akinančio blizgesio yra poliruojamas specialiomis abrazyvinių dalelyčių turinčiomis priemonėmis. Tauriųjų metalų šlifavimas yra atliekamas rankomis - agato bei hematito antgalius turinčiomis lazdelėmis. Ilgiausiai užtrunka graviravimo darbai. Brangiausi krištolo gaminiai graviruojami specialiomis deimantinėmis galvutėmis. Talentingi dailininkai ant krištolo paviršiaus geba perkelti net ir sudėtingiausius paveikslus, puošia jį platina, sidabru ar 24 karatų auksu. Dekoravimas gali užtrukti net iki kelių mėnesių, nes menininkams yra paliekama visiška saviraiškos laisvė. Tokiu būdu meistrų rankose gimsta nepakartojami meno šedevrai, kuriuose atsispindi kiekvieno kūrėjo išskirtiniai bruožai. O iš kartos į kartą perduodami gamybos įrankiai geba perteikti dalelytę žmogiškos meilės, šilumos bei begalinės aistros krištolui. Įdėmiai palyginus to paties rankų darbo taures ar bokalus galima rasti vos pastebimą, bet širdžiai mielą skirtumą, kuris krištolui suteikia papildomos vertės. Tuo tarpu masinės gamybos taurės turi storesnius kraštus su ryškiai matomomis siūlėmis, yra paprastesnių formų ir akivaizdžiai pastebimo pilkumo. Bet svarbiausia - jos neturi dvasios, kurią, kaip kadaise tikėjo senovės žmonės, krištolui įpučia patyrusio meistro valdoma lazda.

Viena žymiausių Čekijos krištolo gamyklų „Moser“ garsėja ne vien išskirtinio grožio ir aukščiausios kokybės gaminiais, bet ir įdomiomis kelis šimtmečius siekiančiomis krištolo gamybos tradicijomis. Pavyzdžiui, kiekvienas krištolo gamykloje „Moser“ dirbantis meistras turi po keturis pagalbininkus. Juk krištolo gamyba – daug darbo reikalaujantis procesas, kuris vyksta sklandžiai tik dirbant keliems meistrams vienu metu.

Meistrai juokaudami vadina pirminį „karštąjį“ krištolo formavimo procesą – pragaru, o jo graviravimą ir dekoravimą – rojumi. Ryte, tik įsibėgėjus darbams ir nevisiškai įkaitus krosnims, yra formuojamos storasienės vazos, o po pietų imamasi itin daug kruopštumo reikalaujančių taurių ir stiklinių, nes būtent tuo metu stiklo masė dėl aukštos temperatūros yra itin lengvai formuojama.

Stiklas ar krištolas – kuris pasaulyje tikriausias?

Kaip buvo minima anksčiau, bent jau istoriškai stiklas tapo krištolo pirmtaku. Tačiau šiandien galima išgirsti krištolo gaminius vadinant krištolo stiklu arba kristalinu. Kur slypi skirtumas? Krištolu yra vadinamas stiklas, kurio sudėtyje yra švino oksido. Kristalinu arba krištolo stiklu įvardijami bario, kalio-kalcio, cinko, ličio ar kitokio metalo oksidai. Tuo tarpu gamtoje randamam kalnų krištolui jo išskirtinių savybių suteikia silicio dioksidas. Priklausomai nuo krištolo sudėtyje esančio metalo oksido kiekio kinta ir jo kertinės savybės: skaidrumas, blizgesys, sviešos žaismas, trapumas ir pan. Nedidelis kiekis metalų oksidų (iki 0,1%) yra naudojamas nežymių krištolo spalvinių nukrypimų maskavimui.

Europos sąjungos direktyvose yra minima, jog tikru krištolu yra vadinamas stiklas, savo sudėtyje turintis ne mažiau kaip 10% švino. Virš 24% minėtos medžiagos turintys gaminiai yra priskiriami aukščiausios kategorijos krištolui. Tuo tarpu JAV krištolui užtenka turėti tik 1% švino. Čekijoje krištolu tampa tik išskirtinio skaidrumo, blizgesio bei grakštumo stiklo gaminiai, nebūtinai savo sudėtyje turintys švino. Tačiau pasaulio standartas – 24% švino turintis krištolas. Švino paplitimą galima paaiškinti tuo, jog būtent šis metalas geba suteikti krištolui nepakeičiamų savybių: mažina jo trapumą (patvariausias turi net iki 40% švino), lengvina apdirbimo procesą, didina šviesos dispersiją, apdovanoja nepaprastu skambesiu bei skaidrumu. Švino oksido buvimas krištolui taip pat suteikia atsparumą rūgščių, šarmų ar spirito turintiems skysčiams. Vienintelis dalykas, nuo kurio reikėtų saugoti krištolą – staigūs ir dideli temperatūrų pokyčiai. Dėl jų krištolas gali prarasti savo blizgesį bei skaidrumą.

Krištolo vaivorykštė

Dažniausiai paplitusios yra šios krištolo rūšys:

  • Kalnų. Gamtinio kvarco turintį kalnų krištolą gilioje senovėje laikė suakmenėjusiu ledu, o įspūdingus jo klodus aptikdavo aukštai kalnuose esančiose olose. Bespalvis krištolas ilgai kerėjo žmones nepaprastu skaidrumu, akinančiu spindesiu, kietumu ir žadą atimančiu grožiu. Būtent šios savybės pavertė šį mineralą skaistumo, pastovumo, ištikimybės ir minčių skaidrumo simboliu.
  • Bohemijos (čekiškas) – be švino, bet su kalio-kalcio oksidais.
  • Bario – vietoje švino turintis bario oksido. Tačiau būtina griežtai kontroliuoti šio metalo dalį krištole (iki 19%), kitaip jis lengvai dūžta.
  • Švino – vertingiausia krištolo rūšis. 1676 metais jį atrado anglas George Ravenscroft. Krištolą sudaro nuo 6% iki 36% švino. Jis plačiai paplitęs visame pasaulyje dėl išskirtinių savybių.

 
Bet kurio krištolo gaminio vertė pirmiausia priklauso nuo jo cheminės sudėties, šlifavimo bei poliravimo kokybės. Šiandieniniai mados vėjai tolsta nuo krištolo glūdinimo, tačiau populiarėja spalvota ir nepermatoma medžiaga. Raudoną spalvą krištolui suteikia kadmio arba aukso junginiai, silicis – rožinį atspalvį. Plačiai porceliano dekoravime naudojamas kobaltas nuspalvina krištolą mėlynai, tuo tarpu varis su manganu paverčia stiklą žaliu bei violetiniu, geležis – suteikia geltonumo, o uranas ir chromas – panardina į sodrią žolės žalumą.